Kaip depresijos po gimdymo laikotarpiu žmogiškumas ir rūpestis gali pastatyti ant kojų
Dar viena skaudi ir pamokanti istorija apie tai, ką moteriai gali padaryti depresija po gimdymo. Šįkart istorija apie mamą ir mergaitę, kuri pasaulį išvydo po cezario pjūvio operacijos anksčiau, nei buvo numatyta.
Moteris pasakoja, kad vaikas buvo itin laukiamas, o nėštumas buvo tarsi iš vadovėlio – ji niekur neskubėjo, daug laiko leido gamtoje, mankštinosi, su dideliu džiaugsmu išgyveno šį laikotarpį. Deja, likus mažiau nei mėnesiui iki gimdymo, gydytojai pranešė, jog vaisiaus vandenų yra kritiškai per mažai ir reikia tuojau pat atlikti cezario pjūvį. Moteris pasakoja, jog buvo apimta panikos, o kadangi viskas vyko pandemijos pradžioje, į ligoninę negalėjo patekti netgi moters vyras ir šioje situacijoje ji liko visiškai viena.
Nors operacija praėjo sklandžiai, emocinė būsena po to buvo itin sunki. Nuo pat pirmos dienos kilo sunkumų su mažylės žindymu – ji pati nesugebėjo gauti pakankamai mamos pieno, nuolat verkė, jai ėmė kristi svoris. Moteriai ligoninėje nepadėjo nei žindymo konsultantė, nei akušerės – bendravimas buvo atsainus, nemalonus ir jauna mama teigia apskritai nesupratusi, ką jai toliau daryti.
Gydymo įstaigoje prasidėję sunkumai dėl žindymo niekur nedingo ir grįžus į namus – moterį buvo užklupusios daugeliui mamų pažįstamos problemos: pieno sumažėjimas, relaktacija ir kt. Dar sunkiau tapo, kai po mėnesio vyras grįžo į darbą ir moteris su dukryte namuose liko viena. Ji pasakoja, jog liko viena su fiziniu ir emociniu skausmu, jautėsi išsekusi, nes vis nepavykdavo pamaitinti kūdikio. 3-4 mėnesius ji praleido namuose su nuolatiniu mergaitės verkimu, neramumu, be jokio socialinio gyvenimo. Galvodama apie tą laiką, ambasadorė džiaugiasi, jog turėjo jėgų ieškoti žindymo konsultantės. Ir nors su nesėkme susitvarkyti padėjo tik ketvirta specialistė, su jos pagalba maždaug nuo 4-ojo dukros gyvenimo mėnesio žindymas ėjosi sklandžiai. Nepaisant to, jauną mamą užklupo nemiga ir depresijos požymiai kasdien vis stiprėjo.
Ieškoti pagalbos moterį paragino vyras. Deja, pirmieji psichiatro išrašyti medikamentai moteriai netiko. Po pusmečio vyras užrašė ir nuvežė pas kitą specialistę, kuri diagnozavo depresiją ir išrašė švelnesnių, bet su žindymu nesuderinamų vaistų. Moteris pasirinko gydymą ir nustojo žindyti dukrą.
Naujieji vaistai davė teigiamų rezultatų: moteris tapo ramesnė, sugrįžo noras džiaugtis gyvenimu.
Žvelgdama atgal, į tas dienas, kai taip netikėtai atsidūrė operacinėje, ji sako apgailestaujanti, jog susidūrė su tiek daug streso ir mažai empatijos: „Kartais pagalvoju, kaip viskas būtų pasisukę, jei pradžia nebūtų buvusi tokia sunki. Gydytojais pasitikiu ir pasitikėjau visada, gerbiu jų profesiją, jų atsidavimą ir visada pas juos einu tik su teigiamu nusiteikimu. Skaudu, kai gaunu atgal atžagarų bendravimą, bet neabsoliutinu. Visi mes esame žmonės su savo problemomis, emocijomis ir sunkumais. Specialistai man buvo patys svarbiausi pirmomis dienomis, nes jais tikėjau ir pasitikėjau. Ir noriu, kad jie žinotų, kiek stipriai jie reiškia palūžusiai mamai, pirmą kartą netikėtai atvežtai daryti cezario pjūvio <…>, kaip stipriai reikia jų palaikymo emociškai palūžusiam žmogui, kaip gali jį pastatyti ant kojų kantrus ir ramus situacijos paaiškinimas, rūpestis ir kartais tiesiog paprastas žmogiškumas.“