Psichikos sveikatos ambasadorių iniciatyva

Kai jam buvo 16 metų, tėtis įvykdė sunkų žmogžudystės nusikaltimą ir pateko į kalėjimą, o vos po kelių dienų mirė jo abu seneliai. Intensyvi emocinė našta užklupo netikėtai ir tuo metu paauglys nematė jokio prašviesėjimo, todėl tamsiausiu gyvenimo laikotarpiu vaikinui savižudybė atrodė tarsi vienintelė išeitis, lyg galimybė pabėgti nuo nepakeliamo skausmo.

„Aš galėjau pakeisti viską, išskyrus tai, ką dabar padariau“ – prisipažįsta vyras, paklaustas apie tai, kokios mintys užklupo akimirką po lemtingo akto, pirmą kartą pakėlus prieš save ranką. Tik paskutinę akimirką jis pajuto paniką ir momento negrįžtamumą. Visa laimė, jog tą kartą jis atsibudo reanimacijoje, kur jo gyvybę išgelbėjo gydytojai.

Antrąkart savižudybę herojus bandė įvykdyti išgyvendamas skaudžias skyrybas su žmona ir savo dviejų vaikų mama. Išgyvenimo sunkumas atrodė nepakeliamas, todėl jaunas vyras išgėrė dozę itin stiprių vaistų. Ir šį kartą bandymas atimti sau gyvybę buvo nesėkmingas ir tai buvo lemiamas momentas, kuomet vyras nusprendė imtis kardinalių pokyčių. Jis pasidalino, jog kreipėsi į specialistus ir gydėsi vaistais, tačiau šį kartą daug dėmėsio skyrė ir sportui, kuris jam padėjo išgyventi šį tamsos laikotarpį.

Šiandien jaunas vyras gyvena kitaip ir net jei būna sunkių dienų, jis jau žino – tai praeina. Jis stengiasi būti geras tėtis ir kiekvieną dieną bando atrasti džiaugsmą mažuose dalykuose. Jis jaučiasi dėkingas, kad buvo žmonių, atvirai kalbėjusių apie psichinės sveikatos problemas ir tai jam labai padėjo, todėl dabar ir jis pats jaučia pareigą drąsiai dalintis savo patirtimi ir paskatinti kitus nelikti izoliuotiems savo skausmo.

Viename iš vasarą vykusių „Žvelk giliau“ renginių dalyviai dalinosi depresijos, netekties ir atstūmimo patirtimis, dalyvavo kūno bei psichikos sveikatai stiprinti skirtoje dailės terapijos, judesio veikloje.

Viena iš psichikos sveikatos ambasadorių pasidalino savo patirtimi apie prieš dvidešimt metų pasikeitusią būseną, kuri virto psichikos sveikatos sutrikimu. Moteris pasakojo, jog iš pradžių jai sutriko miegas, vėliau tapo sunku atlikti įprastas darbines užduotis. Po kurio laiko ji nebepajėgė dirbti, atslinko savigrauža. Nusprendusi kreiptis į psichiatrą, moteris sulaukė gydymo antidepresantais, tačiau jie nepadėjo, o darbe iškilo konfliktas dėl pablogėjusios būsenos, po kurio ambasadorę apniko suicidinės mintys. Ji pasakoja, jog prireikė metų, kol gydytojai atrado tinkamus vaistus ir nustatė neįgalumą. Moteris pajuto, kad tik tada pagaliau pavyko kontroliuoti savižudiškas mintis ir ketinimus. Po ilgo darbo su psichoterapeutu, pavyko atsikratyti varginančio nerimo jausmo, kuris atrodė kylantis iš niekur ir neapleido nei akimirkos.

Ambasadorė teigia prisitaikiusi prie savo psichikos sveikatos sutrikimų ir šiuo metu jaučianti laimę. Ji pradėjo savanoriauti socialines paslaugas teikiančioje organizacijoje, o po metų ten ir įsidarbino. Vis dar tebevartojanti vaistus, ji sako, jog yra laimingiausia moteris pasaulyje, nes turi viską: mylimą ir mylintį vyrą, du vaikus, keturis anūkus, darbą, ir svarbiausia, – begalinį troškimą gyventi, kurti ir dalintis savo patirtimi.

Pašnekovė ragina visuomenę būti supratinga ir neišstumti psichikos sutrikimų turinčių žmonių ir savo rato. Anot jos, paprastas klausimas „kaip šiandien jautiesi?“ – gali daug nuveikti.

Viena iš „Žvelk giliau“ ambasadorių išgyveno brolio netektį ir šiandien jau žino, kokios pagalbos tuo metu labiausiai trūko – būtent dėl to ji skatina laiku kreiptis pagalbos ir padėti artimam žmogui išsikapstyti iš ligos ar netgi išsaugoti jo gyvybę.

Moteris pasakoja, jog jos jaunesnis brolis nuo pat mokyklos buvo itin gabus, intelektualus ir išmintingas. Dar būdamas labai jaunas jis gavo gerą darbą užsienio įmonėje, domėjosi saviugda, mėgdavo organizuoti įvairiausias viešas iniciatyvas studentams, o po studijų keliavo po pasaulį. Nusprendęs laikinai apsistoti užsienyje ir įgauti daugiau profesinės patirties, vaikinas pasakojo susidūręs su vienišumo, liūdesio, tuštumos jausmu. Sesuo teigia, jog grįžęs į Lietuvą brolis buvo kitoks – tapo ne toks veiklus, ne toks aktyvus. Ji pasakoja, kad iš pradžių niekas iki galo nesuprato, kas vyksta, tačiau po rimto konflikto, dėl kurio brolis atsidūrė areštinėje, o vėliau – ligoninėje, situacija ėmė sparčiai blogėti ir baigėsi psichiatrijos ligoninėje, intensyvios terapijos skyriuje. Nuo tada prasidėjo ilga trejų metų kelionė su nediagnozuota sutrikumu, skirtingais vaistais ir prievarta juos vartoti. Šeimos nariai itin pasigedo gydytojų paaiškinimo, kaip tikslingai elgtis tokioje situacijoje ir padėti mylimam šeimos nariui. Brolio psichinė sveikata per trejus metus gerėjo ir blogėjo, o į gydymo įstaigas jis visuomet buvo vežamas per prievartą, nes pats vykti atsisakydavo.

Ambasadorė teigia, kad pritrūko sistemos, apsaugančios žmogų nuo savižudybės, veiksmingumo. Niekas negalėjo užtikrinti, kad brolis gers vaistus, ir jis slapta nutraukdavo jų vartojimą. Ji pasakojo, kad labai reikėjo pagalbos ne tik broliui, bet ir visai šeimai, o stigma, kad patirti psichikos sutrikimą yra gėda, visus greitai sukaustė. Tėvai baiminosi apie tai pasakoti aplinkiniams, o brolis jautėsi didele nešta kitiems. Vieną dieną jis pasirinko kelią, kuris, kaip manė, išspręs visų problemas.

Sesuo dalinasi, kad visa šeima liko su didžiule kalte, kad kažko nepadarė ir nesugebėjo padėti mylimam žmogui. Todėl dabar, pradėjusi apie tai kalbėti viešai, ji sako, kaip svarbu nenuleisti rankų ir kreiptis pagalbos tokiose situacijose. Kai žmogus patiriai psichikos sveikatos sutrikimų, visuomenėje tai vis dar laikoma nenormalumu ir gėda, o taip būti tikrai neturėtų. Nepaisant skaudžios patirties, ambasadorė perduoda žinią ir skatina laiku kreiptis pagalbos, kuri gali padėti išbristi iš gilaus liūno ir išgelbėti žmogaus gyvybę.