Psichikos sveikatos ambasadorių iniciatyva

Kai jam buvo 16 metų, tėtis įvykdė sunkų žmogžudystės nusikaltimą ir pateko į kalėjimą, o vos po kelių dienų mirė jo abu seneliai. Intensyvi emocinė našta užklupo netikėtai ir tuo metu paauglys nematė jokio prašviesėjimo, todėl tamsiausiu gyvenimo laikotarpiu vaikinui savižudybė atrodė tarsi vienintelė išeitis, lyg galimybė pabėgti nuo nepakeliamo skausmo.

„Aš galėjau pakeisti viską, išskyrus tai, ką dabar padariau“ – prisipažįsta vyras, paklaustas apie tai, kokios mintys užklupo akimirką po lemtingo akto, pirmą kartą pakėlus prieš save ranką. Tik paskutinę akimirką jis pajuto paniką ir momento negrįžtamumą. Visa laimė, jog tą kartą jis atsibudo reanimacijoje, kur jo gyvybę išgelbėjo gydytojai.

Antrąkart savižudybę herojus bandė įvykdyti išgyvendamas skaudžias skyrybas su žmona ir savo dviejų vaikų mama. Išgyvenimo sunkumas atrodė nepakeliamas, todėl jaunas vyras išgėrė dozę itin stiprių vaistų. Ir šį kartą bandymas atimti sau gyvybę buvo nesėkmingas ir tai buvo lemiamas momentas, kuomet vyras nusprendė imtis kardinalių pokyčių. Jis pasidalino, jog kreipėsi į specialistus ir gydėsi vaistais, tačiau šį kartą daug dėmėsio skyrė ir sportui, kuris jam padėjo išgyventi šį tamsos laikotarpį.

Šiandien jaunas vyras gyvena kitaip ir net jei būna sunkių dienų, jis jau žino – tai praeina. Jis stengiasi būti geras tėtis ir kiekvieną dieną bando atrasti džiaugsmą mažuose dalykuose. Jis jaučiasi dėkingas, kad buvo žmonių, atvirai kalbėjusių apie psichinės sveikatos problemas ir tai jam labai padėjo, todėl dabar ir jis pats jaučia pareigą drąsiai dalintis savo patirtimi ir paskatinti kitus nelikti izoliuotiems savo skausmo.

Artimojo netektis – viena iš dažniausių asmeninių ir šeimos krizės priežasčių. Savo istorija dalinasi jauna moteris, kuri visiškai netikėtai prarado mamą dėl savižudybės. Ambasadorė pasakoja, kaip visas pasaulis tarsi sudužo į šipulius, kai ji telefonu sužinojo, jog mama nusižudė. Didžiausias šokas buvo dėl to, jog šeimoje niekas nesitikėjo ir nesuprato, kad mamai yra iš tikrųjų taip sunku ir ji priėmė tokį sprendimą. Šeimos nariai liko su klausimais ir didžiuliu kaltės jausmu, jog nepamatė bėdos rimtumo ir nežinojo, kaip padėti. Ambasadorė pasakoja, jog po mamos netekties sekė vienas ilgiausių melo laikotarpių. Melo prieš aplinkinius, kai svarbu, ką žmonės pasakys ar pagalvos. Ką pagalvos, ką pasakys sužinoję, kad mama mirė ne dėl širdies ligų ar vėžio. Dukra, jos sesuo bei iš gyvenimo pasitraukusios mamos vyras iki šios dienos gyvena su gėdos ir baimės priemaišomis, negalėdami suprasti, kodėl neišsaugojo brangiausio žmogaus šalia.

Moteris, besidalindama savo skaudžia istorija, kreipiasi į kiekvieną, kuris praranda tikėjimu gyvenimu. Ji skatina nors akimirkai sustoti ir pagalvoti, kad savižudybė nėra vienintelė išeitis ir, kad mylimi žmonės padės išgyventi bet ką. Jog aplink yra žmonių, kurie padarys viską, kad padėtų pereiti net ir juodžiausią laikotarpį ir gyvenime tikrai nebūna padėties be išeities.

Pastaraisiais metais visuomenę sukrėtė keli skaudūs įvykiai, kai mamos pakėlė ranką ne tik prieš save, bet ir prieš savo vaikus. Po jų dažniau imta kalbėti apie tai, kas yra depresija po gimdymo ir su kokiais sunkumais susiduria didžiulis skaičius moterų. Į visas būsimas ir esamas mamas kreipiasi jauna moteris, tapusi „Žvelk giliau“ projekto ambasadore, kuri susidūrė su skaudžiu, itin varginančiu laikotarpiu.

Kaip ir svajojo, mergina pastojo jauna, dar besimokydama universitete ir vaikelis šeimoje buvo labai laukiamas. Atėjus lemtingai dienai, moteris pasakoja, jog nepajautė visiškai jokio ryšio su naujagimiu. Atsirado baimė, kad kažkas ant pečių užkrovė svetimo mažo žmogaus priežiūrą ir atsakomybę. Viduje nuolat kovojo dvi pusės – viena svajojo atsikratyti nepakeliamos naštos, kita pasąmoningai suvokė, kad šio „projekto“ sugadinti negalima.

Moteris pasakoja, kad nuolatiniai aplinkinių komentarai smarkiai prisidėjo prie vidinės krizės. Atrodė, jog visi aplink žino geriau, kaip auginti vaiką ir be perstojo kritikuodavo jaunos mamos pasirinkimus. Ėmė atrodyti, kad ji viską daro blogai, yra netikusi, o santykiai su vyru vis labiau blėso dėl nuolatinės stresinės būsenos.  Ji teigia, jog nevilties jausmas vis didėjo ir ji nejautė jokio ryšio su savo vaiku, ir toliau save dėl to kaltindama. Sekė ilgos bemiegės naktys su ašaromis.

Ši situacija tęsėsi kiek daugiau nei 2 metus ir, nors apie pagalbos paieškas moteris buvo svarsčiusi seniau, galiausiai pasiryžo imtis veiksmų – pradėjo aktyviai ieškoti terapijos. Reikiamą specialistą, kuris iš tiesų padėtų, jai pavyko surasti tik iš trečio karto. Moteris sako, jog paieškos nebuvo lengvos ir teko nusivilti terapija, tačiau pavyko rasti žmogų, kuriam rūpėjo padėti jai rasti kelią į save.

Ambasadorė sako, jog labai sunku pripažinti, kad tau reikia pagalbos. Tačiau – verta. Ji sako džiaugiasi, jog nepasidavė, nes su specialistės pagalbą į gyvenimą pamažu vėl grįžo džiaugsmas. Moteris pagaliau pradėjo jausti beprotiškai didelę meilę savo mažam nuostabiam žmogui, kuris tapo didžiausiu gyvenimo mokytoju. Ji sako, kad su juo kasdien kaip žmogus auga ir pati.