Psichologė-psichoterapeutė: ateina žmonės ir prašo: „Esu per jautrus – padėkite tokiu nebūti“

Vis daugiau žmonių turi psichikos sveikatos sunkumų – ar tai rodo, kad visuomenė tampa jautri ir pagaliau kalba apie esamas problemas? Pokalbis apie tai – su klinikine psichologe-psichoterapeute Inga Bogdzevičiene.

– Nemaža dalis psichikos sveikatos srityje dirbančių specialistų sako, jog reikšmingas pokytis, kalbant apie psichikos sveikatą ir jos supratimą, įvyko dėl COVID-19 pandemijos. Būtent šis laikotarpis parodė, jog psichikos sveikata lygiai taip pat svarbi ir susidūrus su jos problemomis reikia taip pat ieškoti pagalbos. Ar galėtumėte pritarti šiai minčiai, o galbūt ne?

– Dabar galime tik svarstyti, kaip būtų buvę, jei būtume išvengę pandemijos. To nežinome, nes ir iki tol lyg ir sąmoningėjo visuomenė. Aš manau, kad net ir be pandemijos būtume pasukę sąmoningėjimo kryptimi. Tačiau pandemija parodė didžiąsias visuomenės žaizdas arba didžiausias problemas, nuo kurių iki tol mes inertiškai bėgome.

Daugelis buvome įsisukę į veiklų, užimtumo, produktyvumo ratą. Pasaulis atrodė neaprėpiamas, duodantis daug galimybių, todėl norėjome jas maksimaliai išnaudoti. Buvo daug varžymosi, lyginimosi, ypač svarbi buvo gerovė – visi siekė gyventi geriau ir turėti daugiau. Tai buvo kapitalistinės apraiškos, kurias mes negalvodami priėmėme kaip viso pasaulio pavyzdį ir norėjome į jį lygiuotis.

Pandemija buvo šokas, kai atsivėrė tikroji būtis, pasireiškusi kaip neapibrėžtumas, pasaulio laikinumas, nepastovumas, kurį iki tol daugelis ignoravome. Svarbus momentas buvo ir mūsų apribojimas, suvaržymai. Galbūt esame įpratę, kad augant mus tam tikra prasme varžo tėvai. Tačiau juk visi svajojame, kad suaugę galėsime patys rinktis, kaip gyventi. O pandemijos metu atsirado netikėti suvaržymai visiems. Į juos žmonės reagavo skirtingai: vieni tuos suvaržymus laužė, kiti laikėsi – tuo metu labai išryškėjo mūsų visuomenės bruožai.

Manau, mes pakliuvome į tokius kraštutinumus, paraštes, ribas. O pradėjusi gyventi ribose psichika turi ką veikti: viskas suintensyvėja ir paaštrėja, nes iš įprastos rutinos mes atsigręžėme į tai, kaip aš gyvenu, jaučiuosi? Kaip gyvensiu tose ribose, kurias mums „uždėjo“. Psichikai tai buvo tikrai nemažas iššūkis, nes iki tol su tokiais dalykais mes nebuvome susidūrę.

Mano klientai, kurie žinojo, kaip spręsti šeimynines situacijas, slopinti savo emocijas, prisitaikyti, pasakojo, kad per pandemiją nebegalėjo nejausti ar nebereaguoti – psichikai buvo per didelis iššūkis, nebeveikė jokios mūsų žinomos „programos“, išbandytos streso mažinimo veikos. Atsidūrėme ties tam tikra riba, kai kažkas seno nebeveikė, o ko naujo imtis – dar neaišku.

Skaitykite daugiau.

Skaitykite daugiau.